• worldculturebazaar

Jukatanas (Yucatan)

Updated: Mar 11

Kraštas, kurio tikrojo pavadinimo niekas nežino. Kilmės legenda priminė vaikystės "sugedusį telefoną": ispanams paklausius, kaip vadinasi ši žemė, majai atsakė "Ci-u-than".

"Mes jūsų nesuprantame" kažkokiu būdu virto į Jukatan (Yucatan).

Vėliau vienas iš konkistadorų bandė ištaisyti klaidą, rašydamas, kad nors jie ir vadina pusiasalį "Jukatanu", vietiniai gyventojai taip savo kalboje jo nevadina. Deja, tikrasis pavadinimas taip ir liko nepaminėtas, ir niekas niekada nebesužinojo, kaip patys majai savo kraštą vadino.



Paprasčiausias būdas patekti į Jukataną - skrydis lėktuvu į Kankūną (Cancun).

Kankūnas - turbūt vienintelė kompiuterio sukurta sala. 1967m. Meksikos vyriausybė nusprendė pastyti turistų rojų, išanalizavo visas jų svajones bei poreikius ir... patikėjo "darbą" kompiuteriui. Taip 1970-taisiais buvo pradėtas statyti miestas. Pradžioje reikėjo praplatinti šalia esančią salą ir sujungti ją su žemynu. Užduotis nebuvo lengvai įgyvendinama: sala buvo negyvenama ir vietomis tokia siaura, kad nebuvo galima net svajoti apie jokį kelią. O ir darbuotojams nebuvo lengva- visą gyvenimą džiunglėse rinkę kaučiuką dabar turėjo statyti turistams meką. Vietiniai indėnai kalbėjo tik majų kalba, o visi kiti specialistai: architektai, planuotojai, inžinieriai - ispanų.

Nepaisant visų keblumų, po 3-jų metų iškilo tarptautinis oro uostas, viešbučiai turistams tik po 1974-tųjų.

Šiandien Kankūne yra apie 30,000 lovų svečiams. Švelnus klimatas, 240 saulėtų dienų per metus, baltas smėlis, puikus maistas ir netoli esantys majų archeologiniai griuvėsiai - puikus jaukas joms užpildyti.

O jei kažkam kyla klausimas apie saugumą, aš niekur niekada Jukatano pusiasaly nesijaučiau nesaugiai. Kaip kažkas rašė visagalėj internetinėj erdvėj: kasmet daugiau amerikiečių miršta iškrisdami iš lovos nei Kankūne buvo nužudyta žmonių 2019m. 😊


Tačiau mūsų tikslas šį kartą buvo ne Kankūnas - norėjome kuo greičiau patekti į Isla Mujeres (Moterų salą), tad grąžinę mašiną į nuomos punktą (ja vos ne savaitę važinėjom po patį pusiasalį), Uberiu nuvykome į prieplauką. Iki pat jos vartų neprivažiavome: vairuotojai bijo taksistų. Kurie, kaip pasakojo kitas vairuotojas, vežęs mus po beveik po savaitės į oro uostą, gali ir langą iškulti, ir mašiną apdaužyti. Policija nereaguoja į tokius skundus, neva aiškinkitės patys. Tad jei norėsite mokėti ne USD 25, o dvigubai mažiau, turite šiek tiek paeiti ten, kur jūsų nemato taksistai, ir Uberiui saugu privažiuoti.


Trumpa kelionė - apie 20 min, keltu ir atsirandi saloj. Kažkodėl tikėjausi ten rasti mažiau žmonių, pastatų, judėjimo, šurmulio… Viso to ‘gero’ netrūko, nepaisant pasaulį apėmusios viruso panikos. Kaip sakė vietiniai, iki Kalėdų buvo labai ramu, bet pirmosiomis metų dienomis sala knibždėjo 😊

Pirmasis šurmulio įspūdis šiek tiek nuslūgsta, pavažiavus link salos vidurio; ten daugiausiai žmonės gyvena: vietiniai bei nenorintys būti ne tik turistais turistai. Apvažius salą supratau, kad nors sala ir nėra didelė (8km/5mylių ilgio ir vos 0,4 km/0,25mylių pločio), kad ne tik negalėsiu laikytis savo žodžio, kasdien ją visą apeiti, bet turbūt aplamai to nepavyks padaryti: vaikščioti gatvėmis tikrai nenorėjau, o pakrante beveik neįmanoma. Puikiai pasinaudojom AirBnB buvusiais dviračiais ir keletą kartų apvažiavau pietinę salos dalį. Bet kasdieninis saulėtėkis virš Karibų jūros pro langą bei naktimis siautėjantis rytų vėjas (net vėsinimo nereikėdavo jungti) vertė džiaugtis kitokiais malonumais.


Audrų laukti nereikia: milžiniškų kriauklių gali surasti bet kada. Jei nori nepažeistų, vietiniai gyventojai pardavinėja gražiausias vos po USD1.


Tiksli Moterų salos vardo kilmė nėra žinoma. Pasak vienų pasakojimų, sala buvo majų piligrimų sustojimo vieta pakeliui į Kozumelio (Cozumel) salą, kurioje buvo garbinama vaisingumo deivė Ixchel. Išsilaipinę saloje ispanai, joje rado daugybę moterų statulėlių ir taip pavadino pačią salą.

Kita istorija, kuriai paprastai labiau prijaučia vyriška giminė, byloja, kad piratai, išplaukdami piratauti, joje palikdavo savo moteris… Kaip ten bebūtų, piečiausiame salos iškyšuly, kuris yra ir labiausiai į rytus nutolęs Meksikos taškas, tebestovi Majų šventovė. Dėl jos, kaip ir daugelio majų palikimo, paskirties tebediskutuojama. Vieni teigia, kad tai buvo observatorija, kiti – Ixchel šventovė, majų mėnulio, vaisingumo, audimo, gimdyvių deivės garbinimo vieta (daugiafunkciškumas įprastas majų dievams), antroji piligimų vieta jos garbei po Kozumelio salos.

Dar sakoma, kad kadaise deivės garbei deginamas aukuras atstojo ir švyturį… Sala buvo apleista gerokai anksčiau nei Francisco Hernandez de Cordoba pasiekė ją 1517-taisiais.



Ixchel (Iššel) - majų mėnulio, meilės, būrimo, nėštumo, medicinos ir tekstilės meno deivė. Jos vardas reiškia „Didelė vaivorykštė“ arba „Moteris vaivorykštė“.

Ixchel dažnai vaizduojama su triušiu – vaisingumo simboliu, ir gyvate plaukuose – senoviniu išminties it medicinos ženklu. Ji - kaimo vaistininkė, kurios altorėlių dar yra ne vienuose Kozumelio salos namuose.


Piečiausias salos iškyšulys yra ir labiausiai į rytus nutolusęs Meksikos taškas.

Paprastai Garrafon rifų parką, kurio pietiniam taške ir yra šventykla, puošia skulptūrų sodas: 2001 m. 23 menininkai iš Meksikos ir kitų pasaulio kraštų pristatė savo interpretacijas majų civilizacijos tema. Gaila, bet jų pamatyti neteko: skulptūros restauruojamos.


Deivės Ixchel šventyklos liekanos, tolumoje- Kankūno viešbučiai.


Kam nepakanka tikrų iguanų arba tikrosios per mažos...


Recent Posts

See All