Pojūčio perduoti neįmanoma, o gal aš nemoku, nes parašius pimąjį sakinį, prisiminiau Jose Donoso
knygą „Tamsus nakties paukštis“, apie kurią ir dabar pagalvojus, apima šleikštulys. Bet tai bene vienintelė knyga, skaityta daugiau nei prieš dvidešimt metų su tokiom stipriom emocijom.
Net ir video vaizdai neatspindi nei aukščio, nei gylio, nei pločio, o ką jau kalbėti apie tai, kam išmatuoti dar net neišrasti jokie centimetrai, bareliai ar teraelektronvoltai 😊
Iš išorės niekuo neišsiskirianti bažnyčia, gal šiek tiek daugiau spalvų, bet kadangi tai – Meksika, neatmetamas variantas, kad kadaise prasilošė indėnas vienuoliui kortomis ir gavo nemokamai padekoruoti bažnyčios fasadą 😊
Už įėjimą į bažnyčios vidų reikia susimokėti, 30 pesų, apie pusantro dolerio. Bet ir tai nestebina tokioj vietoj kaip Chiapas, garsėjančioje ne viena nepriklausoma bendruomėne, kurių savivaldos net federalinei valdžiai nepaklūsta. Susigalvojo kaimas papildomai lėšų susirinkti ir tiek.
Tačiau įėjus į vidų, atrodo, kad petenki į kitą pasaulį, tik sunku suprasti, kur atsidūrei – arčiau Šv. Petro ar Dantės pragaro. Nei mažiausias saulės spindulėlis nepasiekia bažnyčios vidaus, tačiau nei šviesos, nei šilumos netrūksta. Tūkstančiai įvairiausių dydžių žvakių primena kapines Vėlinių metu Lietuvoje arba per mirusių dieną (Dia de los Muertos) Meksikoje. Tik jų energijos neišpučia vėjai, kuri susimaišiusi su pušų spygliais, nuklojusiais žvakių neužimtas erdves bei vaikams atstojančiais ir minkštą guolį, ir žaislus, tiesiog nukautuoja savotišku nerealumu. Stovėjau ištikta stabo, plačiai išplėtusi akis.
Į tokius žioplius kaip aš indėnai nekreipia dėmesio: viena po kitos šeimos, nuo kelių iki keliolikos žmonių, ateina ir susiranda vietą maldai. Bažnyčioje nuolat vašką nuo grindų valo bent keli žmonės (bažnyčia neužsidaro nei naktį, nei dieną!). Pasibaigus ritualui, tvarkytojas plačia kelne nugramdo dar šiltus ritualinius likučius, o vis dar degančias žvakes perkelia į šonus arčiau sienų. Tuščia vieta ilgai tuščia nebūna – tuoj vėl kas nors atvyksta su dėže ar dviem žvakių ir pradeda savo misiją. Bandau skaičiuoti, kiek eilių ir po kiek žvakių kiekvienoje, bet jokios logikos ar pasikartojimų įžvelgti neapyksta. Pamiršau paklausti, ką jie daro su kibirais prigramdyto vaško, bet sužinojau, kad šis darbas yra apmokamas.
Atsistoju prie vienos šeimos. Galvojau, kad senelis, nors vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai šamanas arba kitaip majų vadinamas „curandero“ (gydytojas) vadovauja ceremonijai, tėvai bei jau suaugę vaikai su savo vaikais, vienuolikos žmonių grupė. Septynios eilės žvakių: nuo kelių iki keliasdešimties centimentrų, tvarkingai išrikiuotos eilėmis, beveik po dvidešimt kiekvienoje. Visi garsiai meldėsi ir kalbėjo man visiškai nepažįstama kalba. Po kurio laiko atsargiai atsuko įvairiausių gaiviųjų gėrimų buteliukus (Pepsi, Fresa etc) ir pirmuosius lašelius užlašino ant degančių žvakių. Vyriausias paėmė butelį skaidraus gėrimo. Pox/Posh (Poš) – lietuviškos naminės atitikmuo, pagamintas iš kviečių, kukurūzų ir cukrašvendrių, tzotzil kalboje reiškia "vaistus" arba "gyjimą". Truputį salstelėjęs, turbūt panašiausias į viskį. Išvydus nemenką stiklinaitę nusišypsojau: ne tik rusai geria degtinę stiklinėmis. Taip, ji ne tokio pat dydžio, bet... 😊
Visiems šeimos nariams išgėrus, šamanas pasisuko į mane ir ištiesė pilnut pilnutėlę stiklinę. Šalia stovėję meksikiečiai iš Guadalajaros klausiamai nusišypsojo: kas dabar? Žinoma, gersiu, juk ne iš bet kieno rankų! 😊 Vidinis balsas neapgavo – vėliau sužinojau, kad atsisakymas reikštų įžeidimą. Vienu mauku nuryjau, gerklėj nieko nepajutau, o krūtinė sušilo. Gerai, kad nepasiūlė koka kolos, kurią tzotzil indėnai naudoja gydymui kaip ir posh. Kitą dieną man stebintis, kaip koka kola, su kuria kai kurie žmonės mūsuose dėmes drabužiuose išiminėja, čia – šventas vanduo, vietinis istorijos mokytojas paaiškino, kad indėnams gaivieji vandenys sukelia panašų poveikį kaip ir posh: padeda atsirūgti, o tai reiškia blogos dvasios išleidimą. O ir efektas pasiekiamas beveik po pirmos stiklinės. Apdalinusi posh ir šalia stovinčius meksikiečių turistus, šeima atlaisvino vietą kitiems.
Nuėjau prie altoriaus, kurio vietoj taip pat stovėjo stalai su degančiom žvakėm. Tiesa, krikščioniškų šventųjų irgi netrūko: bažnyčios priekyje, ant altoriaus, bent trys Kristaus atvaizdai, tačiau indėnams jie nei padėjo, nei trukdė. Nepastebėjau, kad kažkas būtų rodęs jiems nors kokį dėmesį. Šių majų hierarchijos viršūnėj karaliauja Jėzaus Krikštytojas, Šventasis Jonas, kurio vardu pavadinta ir bažnyčia: Švento Jono Krikštytojo (Iglesia de San Juan Bautista).
Vėliau, sėdėdama tarp nuo varpinės nuimtų ir ant medinių suolų surikiuotų varpų, supratau, kad vis dėlto palei visus bažnyčios šonus išrikuoti šventieji nėra tik dekoracija arba saugykla, nes šventųjų niekas nenorėjo ar bijojo išmesti. Kai ne vienas indėnas stabtelėdavo šalia manęs ir trumpai pasimelsadavo, ir aš susidomėjau už savęs esančiu objektu.
Tadas Judas, kurio atvaizdą rasi kiekvienoje Meksikos bažnyčioje ir ten, kur gyvena meksikiečiai. Tadas Judas – vilties išsivaduoti iš įvairių sunkumų simbolis. Tai vienintelis šventasis, kurio gimtadienis švenčiamas (bent jau Meksikos sostinėje) kiekvieną mėnesio 28-tą dieną, o spalio 28-tąją ta proga net uždaroma viena pagrindinių Meksiko gatvių, kur tūkstančiai garbintojų pradeda šventimą vidurnaktį dainuodami gimtadienio dainą ir procesijomis. Pasveikę ar sulaukę šventojo malonių, atsidėkodami vaišina kitus maistu, gėrimais ir pan.
Atsisėdau šalia tokiom pat išplėstomis akimis vyruko ir laukiau, kol pasirodys didesni ligoniai. Staiga nuskamba netikėtas “kakariekū”. Skubiai pakylu ir judėdama garso link akimis ieškau gyvūno. Tą šeimą jau buvau nužiūrinėjusi, bet nieko ypatingo nepastebėjau, o dabar moters rankose - gražuolis gaidys. Niekada nebuvau mačiusi tokio puikaus: milžiniškas, raibas, su didžiule raudona skiautere, net nusukta galva vis dar atrodė oriai. Jei aukoti, tai patį geriausią. Nesupratau, močiutė, mama, o gal šamanė vėl pakėlė paukštį ir palaužė paskutinį jo orumą, dar kartą pasukdama jam kaklą. Šį kartą pasigirdo ir trakštelėjimas, gaidys nutilo amžiams; jauna taturuota balta mergina nusuko veidą į draugę. Moteris paėmė gražuolį gaidį abiem rankom ir juo perbraukė taip pat labai gražių bruožų, gal kokių 6-8 metų besišypsančiam berniukui, iš abiejų pusių, nuo viršaus į apačią, lyg įrėmindama iš šonų krūtinės lastą. Po to įdėjo gaidį į kartoninę dėžę. Paukštis turėjo pasiimti berniuko ligą. Toliau sekė gėrimai, ir ceremonija pasibaigė.
Vėl sugrįžau prie varpų. Stebėjau ateinančius, o labiausiai jų dėžes: ar tilptų gyvūnas, ar tai tik žvakės. Kai viena moteris nerūpestingai numetė dėžę ant žemės, iš duslaus garso supratau, kad joje vėl paukštis. Po to nusuktų galvų buvo ir daugiau, beveik po vieną kas pusvalandį.
Dabar prieš akis meldėsi keturios moterys, trys kartos. Močiutė ir mama pox tik palietė lūpomis, visa kita perpylė į tuščius kolos buteliukus, mažametei mergaitei davė išgerti kelis gurkšnius, po to atidarė 7up butelį ir jį visą keturiese išsidalino ir išgėrė. Nors bažnyčioje vyravo šeimos, pastebėjau kelis besimeldžiančius vyrus su paaugliais vaikais. Gal prašė sveikatos savo sergančiom moterim ir mamom?
Išėjau ir aš nusipirkti žvakių. Deginau, meldžiaus su intensijom. Viena iš jų buvo, kad sūnus gautų darbą, kurio jau intensyviai ieškojo keletą mėnesių. Kitą dieną gavau žinutė, kad po savaitės pradeda dirbti 😊
O šiek tiek palipus į kalniuką - miestelio kapinės, kurių vidury stovi buvusios bažnyčios griuvėsiai su keletu atitarnavusių kryžių. Visi antkapiai padengti pušų spygliais bei mūsų akimis šiukšlėmis, t.y. koka kolos buteliukais, o tzotzil indėnų akimis - šventomis aukomis.
Kryžių spalvos taip pat turi savo simboliką: baltas - vaiko, žalias ar mėlynas - suaugusio, juodas - seno žmogaus. Po 9 ar 10 metų, kūnas iškasamas, likę kaulai sutrupinami, ir toje pačioje kapavietėje atsiranda vietos dar vienam. Kryžių skaičius ant kapo būtent tai ir pasako.
Comments