Pagrindinė Madrido aikštė ne visada buvo pagrindinė. Kadaise ties ja baigėsi miesto siena. Jei gyvenai šalia karaliaus, turėjai už tai ir susimokėti. O tie, kuriems nepatiko mokėti mokesčius, prekiavo už miesto sienų. Karaliui tai, žinoma, nepatiko ir pastatė jis už miesto sienos didelę kepyklą, kuri kepė duoną visam miestui bei mokėjo mokesčius jam, o kad paprasčiau būtų - kitas uždraudė. Šalia kepyklos įkurdino mėsinę ir net gydytojui vietą paskyrė. Tvarka mieste įsigalėjo, tačiau 1790-siais viskas sudegė. Nuo to laiko buvo uždrausta naudoti medieną statybose. Miesto aikštė atstatyta, ir kad oriau atrodytų bei niekas nepamirštų, kam čia kiekvienas turi būti dėkingas, 1848-siais iš karališkų rūmų perkelta Pilypo III skulptūra.
Tačiau per kelis mėnesius aikštė vėl ištuštėjo, tik šį kartą dėl kvapo. Karalius surinko visą komisiją ir liepė surasti smarvės šaltinį. Savaitę laiko buvo kratoma kiekviena pastogė - nieko nerasta. Po to taip pat bergždžiai apieškoti visi rūsiai.
O miestą išgelbėjo ... anarchistai, kurie Prancūzijos revoliucijos įtakoj maištavo ir Ispanijoj: bandydami padėti sprogmenis į Pilypo III galvą (tikėdamiesi gražaus vaizdelio, sprogstant karaliaus galvai), atrado, kad karalius tuščiaviduris ir dar su skyle viršugalvy, pro kurią paukščiai įskrisdavo, o atgal kelią sunkiai berasdavo. Vasaros karščiai Madride siekia 30-40C, tad užsibuvę paukščiai ten ir kepė, skleisdami nepakeliamą dvoką. Taip anarachistai ne tik miestą nuo smarvės išgelbėjo, bet ir karaliui galvą užlopė 🙂
Aikštė matė ir daug pikantiškų vaizdų: po ja 1617-1974 metais buvo kankinimo kambariai, kuriais pradžioje inkvizicija, o vėliau ir Franko režimas naudojosi. Aikštėje vyko korida, kalėdinės mugės, iki šių dienų švenčiamas Madrido globėjo Švento Izidoriaus gimtadienis. Dabar po aikšte įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, o pačioje aikštėje - turistų informacinis centras, restoranai bei siuvenyrų parduotuvės.
Daugumas mano sutiktų vietinių valgyti aikštėje nerekomendavo: joje smagiau į žmones pažiopsoti ir užkąsti. Tiesa, yra viena išimtis - firminis Madrido patiekalas: bocadillo de calamares - sumuštinis su keptais kalmarais. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad jis ypatingas: šviežia duona su taukuose virtais kalmarų žiedais. Tačiau jis tikrai mane nustebino: kalmarai buvo gerokai didesni nei JAV restoranuose, mažiau volioti trupiniuose ir tirpo burnoje. Vietiniai šį sumuštinį valgo bet kokiu paros metu. O jei norite patapti tikrais madridiečiais - nepamirškite alaus 🙂
Bevaikščiojant aikšte žvilgsnį patraukė bulių galvos. Taip atsidūriau "Auksinio bokšto" bare.
Baras "La Torre del Oro" ("Auksinis bokštas"), Plaza Mayor 26, 28012 Madrid, dvelkė istorija: koridos gerbėjų vieta gausiai dekoruota bulių kautynių reliktais: bulių galvomis, toreadorų aprangomis bei neįtikėčiausiomis foto akimirkomis.
Baltas vynas buvo skanus, nors kitokio Madride ir neteko gerti, bei tapo leidimu fotografuoti, nueiti į rūsį bei pakalbinti padavėją. Ir žinoma, kaip priklauso pagal senąsias tradicijas, prie gėrimo gavau ir nemokamą užkandį.
Šį kartą tai buvo pipirrana - paprikos ir pomidorų troškinys. Nebuvau net girdėjusi apie tokį patiekalą, bet saldžiarūgštis užkandis įsiminė skoniu, bandysiu daryti 🙂
Ir negaliu nepasidalinti atradimu baro rūsyje: tualetas pavadinimu "Rojus"🙂 Įdomu, ar daug yra nepatyrusių to "rojaus" atradimo džiaugsmo 🙂
Gal "Auksinis bokštas" su bulių galvom ir ne kiekvienam, bet korida - viena iš Ispanijos tradicijų jau daugiau nei tūkstantį metų (nuo devinto amžiaus), tad pačių ispanų reikalas, ką su ja daryti.
O pati po daugybės metų pirmą kartą mačiau koridą gyvai. Bet apie tai kitą kartą.
P.S. O ar esate girdėję, kad beveik iki Pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvoje, Paberžės dvare, vykdavo bulių kautynės?