Kuboje mus sutiko ne pirmojo jos "turisto" Kristupo Kolumbo paminklas, tiesą sakant, net nežinau, ar toks iš viso ten yra. Mano vaikams ji dvokė cigarais ir komunizmu. Juokingiausia, bet didžiausią smarvę užuosdavau einant pro vieną prabangiausių Havanos viešbučių - Gran Hotel Manzana Kempinski, įsikūrusį 20 amžiaus pradžioje statytame pastate, kuriame tuo metu buvo pirmasis šalyje europietiškas prekybos centras.
O cigarų kvapo nejutau net ir vėliau, kai aplink nuolat kas nors traukdavo dūmą, priešingai nei cigaretės, man jie nesmirda; o kumunizmo vaiduoklius gaudžiau visur. Net botokso nereikėjo - bent keturiasdešimties metų kaip nebūta.
Pasikeitė tik trys muškėtininkai: vietoj Markso-Engelso-Lenino visą kelionę lydėjo Jose Marti-Che Guevara-Fidelis Castro. Nors pirmasis ideologiškai į kompaniją visai netinka, tačiau jo paminklų bei nuotraukų Kuboje daugiausia (jų apstu ir įvairiuose kituose šalyse; Ispanijoj, Meksikoj etc.). Jose Marti vadinamas "nepriklausomybės nuo Ispanijos apaštalu", be to jis ir poetas, ir rašytojas, ir vienas garsiausių XIX amžiaus pabaigos Lotynų Amerikos intelektualų. Jose Marti Kuboje garbinamas visų: ir revoliucionierių, ir jų priešininkų.
Jose Marti eilės tapo ir dalimi garsiausios kubietiškos dainos "Guantanamera" dalimi. Marti popluliarumas žmonių tarpe, matyt, net ir Fidelį Castro privertė pasinaudoti santvarkai palankios Marti ideologijos propagavimu (nors Marti kritikavo JAV grobuonišką politiką, bet kartu rodė ją kaip visuomeninės santvarkos pavyzdį, išskirdamas demokratiją ir daugiapartinę sistemą). Įdomu ir tai, kad abu palaidoti tose pačiose šventosios Ifigenijos kapinėse Santiago de Cuba, priešingoje nei sostinė Kubos dalyje.
Prieš kelioniniuose namų darbuose sužinojau, kad Kuboje negalima kritikuoti Fidelio Castro, ir nors nei vienas sutiktas kubietis nieko blogo tiesiogiai apie jį nepasakė, tačiau norinčių palikti tėvynę sutikome daug. Kadangi viešėjome šventiniu laikotaroiu, žmonės liūdėjo, kad šeimos atskirtos ir kartu dalinosi istorijomis, kaip vieni išvyko, pasinaudodami JAV suteiktomis lengvatomis emigrantams iš Kubos, kiti pasakojo, ką žmonės patiria, bandydami atvykti į JAV nelegaliai (kubiečiai turi tik vieną kelią per Nikaragvą, į kurią jiems nereika vizų, tačiau reikia nemažų sumų (min USD 20.000) susimokėti vedliams, vadinamoms "kojotėmis"(coyotes); bent kelis žmones sponsoriauja JAV piliečiai; ispanų palikuonys turi galimybę gauti Ispanijos pasą, ir tokiu būdu išvykti į Europą.
Rodos, dar vienoje šalyje bent kol kas socializmo rojus daugiausia plakatuose. Matyt, tais plakatais susižavėję, net ir iš JAV kairiųjų ortganizacijų atstovai atvyksta semtis patirties Kuboje. Trumpą laiką teko važiuoti su jaunomis moterimis iš JAV sostinės, viena kurių ir papasakojo, kad jos pažįstama buvo tokioje politinėje kelionėje ir grįžtant, emigracijos darbuotojai turėjo jai daug klausimų. Tačiau, jei pasak merginos, JAV valdžia nemėgsta Kubos santvarkos, man kilo klausimas, kodėl tokios kelionės iš viso yra įmanomos?
Ir ko savo embargu bando pasiekti JAV? Ar tai noras sukelti tokią žmonių neapykantą sistemai, kad jie vėl sukeltų revoliuciją? Juk 634 bandymai atsikratyti Fideliu buvo nesėkmingi... Moteris į mano klausimus atsakyti negalėjo, sakė, jai dar nesusijungia informacija galvoje. Nesusijungia ir man. Grįžau su daug daugiau klausimų nei išvažiavau: ir apie politiką, ir apie ūkį, ir apie žmonių įpročius, vertybes ir norą/gebėjimą gyventi geriau...
"Išklausykit visų, netikėkit niekuo ir pasidarykit savo išvadas", - toks buvo geriausias nuostabaus gido Trinidade patarimas. Nors išvadų daryti po aštuonių parų Kuboje tikrai nedrįstu. Matyt, teks grįžti ir praleisti gerokai daugiau laiko. Po pirmųjų ispūdžių, manau, vien tik Havanoje norėčiau praleisti dar 5-7 dienas, o susipažinti su kitomis šalies dalimis reiktų bent 2-3 savaičių, o jei dar panardyti arba šiaip saulėje pasišildyti sugalvotum... Kuba didelė, vien kelionė iš rytų į vakarus gali užtrukti pusę paros (virš 1000 km). Keliavimas ir nėra labai paprastas. Viazul autobusai patogūs, bet gana lėti, mašinos nuoma brangi, o kartais ir sudėtinga, be to taip ir nesupratau, kokia tikroji padėtis su kuru. Žvelgiant į kolonėles, jose dažniausiai arba nei vienos mašinos, arba per kelias gatves nutysusi eilė.
Pasak vieno taksisto, turistai užsisako mašinas savo šalyse, nežinodami, kad Kuboje gali nebūti benzino, tačiau kitas aiškino, kad ribojimas kurui yra vietiniams gyventojams (10l), tačiau jei esi taksistas, gali gauti dar tiek, o turistams visada yra kažkoks rezervas. Tad turbūt pats patogiausias būdas keliauti yra vadinamais "collectivos" arba lietuviškai mikroautobusiukais, jie pigesni nei tikrieji taksi, važiuoja nustatytais maršrutais ir yra gana greiti. Svarbiausia, kad laiku išvažiuotų. O laikas Kuboje dažnai daugiau nuo Dievulio priklauso, valandėlė gali išsitęsti į kelias valandas, o kartais staiga užsakytas transportas iš viso nevažiuoti, kaip kad buvo mums. Patikrinti negalėjau, nes juos paprastai užsakydavo AirBnB šeiminkai mano prašymu, o tą rytą mums buvo pranešta, kad nėra benzino. Gatvėje verslūs kubiečiai bandė įtikinti mus, kad mašina bus. Kaimelis mažas, suabejojome jų pasiūlymais ir pasirinkome autobusą, šiek tiek ilgiau, bet ir pigiau ("collectivo" kaina iš Vinales į Havaną USD 20-25 žmogui, taxi - USD 100, autobusas USD 13 žmogui). Kaip vienas italas (jų beje sutikome bene daugiausiai Kuboje, kaip ir brazilų, vokiečių, rusų) gerai pastebėjo, kad verslumo iš kubiečių tikrai būtų galima pasimokyti. Nors tai ir buvo šiek tiek ironiška pastaba, tiesos joje yra. Turizmas yra vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių, ypač privačiame sektoriuje, o ir uždarbiai šioje srityje gerokai didesni net ir palyginus su profesoriaus ar gydytojo (vidurkis USD 26 per mėnesį). Kas negali uždirbti iš turistų legaliai, suranda išradingų būdų pasiimti savo dalį kitaip. Vedami smalsumo kartą leidomės suvedžiojami ir mes: ėjome pirkti cigarų į fabrikų darbuotojams suorganizuotą išpardavimą, veikusį tik dvi paras :)
Šalis tikrai verta dėmesio, žinoma, jei negąsdina kontrastai ir galimi įvairiausi nepatogumai. Amžina vasara, nors gruodžio pabaigoj-sausio pradžioj Kuboje žiema, ir vietiniams šalta, mes geresnio oro negalėjom norėti (dienomis apie 23C), gal net ir patys nepasiruošę tokiam buvom :) Fantastiški pliažai, žinau, skaičiau, mačiau nuotraukose, kalbėjau su žmonėmis, bet nebuvau - prioritetai buvo kitur. Tiesą sakant, keletą valandų teko panardyti lašnojant lietui prie Trinidado esančiam pliaže.
Kol kas Kuboje viskas unikalu: nėra vienodų viešbučių, staiga atsibudęs nepamatysi Home ar Office Depot, MacDonalds ir pan. iškabų (pvz. Meksikoj kartais iškyla klausimas, kur esu).
Sostinė šokiruoja kontrastingais vaizdais: vienos vietos panašios į vakarų Europą, o už kelių minučių atsiduri Rio favelose. Jei kada nors visi senieji pastatai būtų restauruoti, Havana galėtų pretenduoti į vieno gražiausių miestų pasaulyje titulų. Nors mane tikrumas nuperka: galėčiau fotografuoti nesustodama, o ir patys žmonės mėgsta pozuoti, aišku, reikia jų pirmiausiai atsiklausti. Restauravimas yra sudėtingas ne tik dėl lėšų trūkumo, bet ir klimato: drėgmė, druskos nepriekaištingai atlieka savąjį darbą.
Kuba - salsos, son, mambo, čia-čia-čia gimtinė. "Labiausiai į šokį orientuota visuomenė žemėje", - pasak Nobelio premijos laureto Gabriel García Márquez, kurio romanas "Šimtas metų vienatvės" yra antra pasaulyje pagal poluliarumą ispanų kalba išleista knyga po Servanteso "Don Kichoto". Muzika visur ir bet kokiu paros metu. Žinoma, vakare, sunku praeiti kvartalą neišgirdus gyvos muzikos, tačiau galima ir pusryčiauti su ja.
Kadangi JAV gyventjai negali važiuoti į Kubą turistauti, dauguma, manau, iš keturiolikos galimų variantų pasirenka "padėti Kubos žmonėms". Formą reikia užpildyti net ir užsakinėjant AirBnB nakvynę, ekskursiją ir pan. Kadangi viešbučiai yra valstybės žinioje, jose gyventi JAV gyventojai negali, o be to ir sunku būtų dėl atsiskaitymo: jokios JAV kortelės neveikia. Tikėjausi, kad galėsiu pasinaudoti britų Revolut, tačiau ir jie Kuboje kortele naudotis kažkodėl neleido. Gidai pasakojo, kad amerikiečiai viešbučius užsisakinėja per tarpininkus (turizmo agentūras) kitose šalyse, pvz. Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir pan. O kad kelionės metu remi Kubos gyventojus, o ne valdžią, turi turėti sąskaitas ir saugoti jas penkerius metus. Nežinau, kiek tikrovėje būna patikrinimų, nes grįžtant į JAV, mums neuždavė nei vieno klausimo. Tuomet labai gaila pasidarė, kad neišdrįsome vežtis romo ( "Havana Club" JAV neparduodama, jos savininkams nepasisekė taip, kaip Bacardi, kurie spėjo pabėgti ir iškelti savo verslą iš šalies). JAV valdžia draudžia vežtis ne tik romą, bet ir cigarus (ūkininkai gali savo reikmėms pasilikti tik dešimt procentų cigarų, visa kita privalo atiduoti valdžiai).
Turi žiūrėti ne tik, kur gyveni, bet ir kur valgai :) Tiesą sakant, laikytis šių reikalavimų nėra sunku, atvirkščiai - valdiškos įstaigos dažniausiai neprieinamos, nes jose atsiskaitymas tik kortelėmis. O kadangi jos neveikia, problema išsisprendžia pati savaime :) Tačiau atsiranda kitas rūpestis - turi turėti pakankamai grynųjų. Kiek? Internete rašė nuo USD 50, vidurkis USD 100 žmogui dienai, ypač jei nakvynė ir dalis ekskursijų sumokėta per AirBnB arba vyksti su kelionių kompanija. Žinoma, labai lengvai gali išleisti ir gerokai daugiau :)
Tad apie įvairias kitas smulkmenas teks papasakoti kitą kartą, nes trumpai ir paprastai neįmanoma, kaip ir apie kubiečių gyvenimą, kuris pasak jų pačių, nėra paprastas.