Kartais norai pildosi pačiu netikėčiausiu būdu ir metu. Prieš daugiau ne dvidešimt metų turėjau svajonę, kurios nuotraukėlę buvau užklijavusi ant savo ofise kabėjusio pasaulio žemėlapio. Tuomet dar nebuvau girdėjusi apie paskutiniais metais išpopuliarėjusią svajonių lentą, angl. "vision board". Mažytis, kažkoks sunkiai suvokiamas taškelis Ramiojo vandenyno platybėse, sala, kurios skiriamasis ženklas tuo metu man buvo mediniai nameliai ant pastolių palmių lapų stogais, o namelio viduje - stiklinės grindys, pro kurias matosi plaukiojančios žuvys.
Vėliau noras kartais būdavo sutvirtinamas baro juokais: ala tekėsiu, jei vešitės mane į Borą Borą 😂
Per daugybę metų noras savotiškai išblėso, į ritinį susuktas žemėlapis atsidūrė sandėliuko lentynoje. Ir tuomet vieną dieną netikėtai ir neplanuotai pasitaikė proga ją išpildyti. Tai galimybė, kurios paprasčiausiai buvo neįmanoma atsisakyti.
Ir sėdžiu dabar Bora Bora lagūnoje, stiprokas vėjas neduoda ramybės vandeniui, kuris kartu su laiveliais daužosi į pastolius, netoliese naktimis prabundančiam pasate blaškosi palmių vėduoklės; sekmadienio vakarą kaip priklauso praskaidrina atsklindančios vietinės muzikos garsai, kurie ne tik kad neužgožia idilės, bet net būčiau nieko prieš, jei kažkas pasuktų garso mygtuką: kažkokia legvai neįkyri, savotiškai raminanti melodija; visišką tamsą tolumoje ritmingai jaukia gatvės ir namelių šviesos. Bet šiandien tai nesvarbu, nes debesys jau ir patys paslėpė žvaigždes.
Ar jaučiuosi laiminga išvydusi savo svajonių žemę? Be abejo, tačiau tikrai ne taip, kaip kadaise apie ją svajojau. Manau, puikiai susikalbėčiau su Keruaku: pati kelionė yra malonesnė nei pasiektas tikslas.
Sala, kuri tapo povestuvinių kelionių sinonimu, kurioje tam pritaikyta visa industrija: nuo viešbučių iki nardymo, kai vandenyno dugne fotosesijos metu jaunavedžiams ant galvų uždeda rają, o į rankas įbruka didžiulę raudoną širdį su užrašu “Just married” (Jaunavedžiai).
O visa kita atrodo visai kitaip. Šiek tiek didesnį nei 30 kilometrų perimetrą mašina galima įveikti su įvairiais sustojimais per keletą valandų, dviračiu - priklausomai nuo kiekvieno sugebėjimų, nes keletoj vietų reikia arba gerokai paprakaituoti į kalniuką, arba bent dviratį su stabdžiais turėti 🙂
Sako, dabar jau uždrausta laidoti prie namų mirusius, tačiau mažose salose kapinių išvysti neteko, bet kapavietės priešais namus - įprastas vaizdas.
Bemindama pedalus pagalvojau, kad sala primena daugumos pietų šalių peizažą: daug egzotiškų augalų, nameliai sukalti iš bet ko, svarbiausia, kad vėjelis prapūstų; šiukšlių ir vietomis netrūksta, nors gal ne tiek daug kaip pvz. Meksikoje.
Visas grožis lagūnose ir tam beprotiškam mėlynume, nuo kurio negali atplėšti akių.
Žmonės, nuo karščio per anksti susenę, dažnai pagal polineziečių papročius taturuoti, ir beveik visada labai malonūs ir plačiai besišypsantys, nors ir su akivaizdžiu dantų trūkumu. Ir negali nemylėti tokių, nes net ir negalėdamas susikalbėti, jautiesi saugiai ir lyg namie. Ir niekas neprisimena, nenori prisiminti arba ieško teigiamų dalykų ateivių palikimuose, nors tie pėdsakai kartais keistoki. Ne išimtis ir Ramiojo vandenyno perlu vadinama Bora Bora. Nuo kapitono Kuko (Cook), prancūzų, XIXa. užėmusių salyną, XXa. pabaigoje vykdžiusių branduolinius bandymus ir skelbusių, kad tai nėra pavojinga, kuo pradžioje tikėjo dalis vietinių gyventojų, bet kuriuos 1995 po protestų buvo priversti nutraukti, ir amerikiečių. Visų palikimas labai skirtingas, tačiau akivaizdžiai palietęs salos gyventojus.
Iki šiok saloje stūkso 8 didžiulės Antrojo pasaulinio karo metų patrankos, grėsmingai nukreiptos į lagūną, pastatytos saloje 1942-siais, po Pearl Harbor užpuolimo (JAV kariai paliko Borą Borą 1946).
Priėjimą prie vienų iš jų prižiūri vietinis žmogelis, kuris lyg miškinis, įsikūręs kalno šlaite, šalia pro šalį einančio pagrindinio salos kelio bei kito, turbūt dar prieš 80 metų išdaužytų žemės vėžių, tokių kauburiuotų, kad net ir šviesiu paros metu turi akylai stebėti savo žingsnius. 500 (5 USD) vietinių frankų, už tai gali šalia palikti mašiną ar dviratį, o jei pasisektų - ir bananų nuo milžiniškos kekės atlaužtų. Po to pirštu parodys į turisitinį stendą ir savo kalba paaiškins, kas kur ir kiek bei nusišypsos savo bedante šypsena. Paprasta, bet jautiesi lyg savotiškai palaimintas.
Ne taip kaip ryte per mišias bažnyčioje, kurioje tik patenkinau savo smalsumą. Persipynę prancūzų bei tahitiečių kalbos kunigo pamoksluose; kaklaskyrėm paženklintas choras, užimantis keturias priekines eiles kartu su gitaristu; dauguma moterų, pasipuošusių gėlių žiedais plaukuose arba net girliandomis, ir tas stebinantis paprastumas, kai žmonės gali būti pasipuošę, tačiau lipti ant altoriaus skaityti skaitinių basi. Ir super paprasta erdvė, labai šviesi, papuošta didžiulėmis mums egzotiškų gėlių puokštėmis. Tiesa, įeinant po nuostabiai kvepiančios (man priminė jasminus) tiaros - tahitietiškos gardenijos - žiedelį įteikė kiekvienam. Kai kuriose salose žiedas gali išduoti, ar žmogus vienišas ir ieško draugystės (žiedas už dešinės ausies), ar užimtas (žiedas už kairės ausies).
Kartais net stebėdavaus: kaip jiem tos gėlės nesibaigia? Jų girliandomis apdovanoja kiekvieną turistą, jų pilnas turgus. Vietinės moterys ypač Maupiti saloje puošiasi gėlių žiedais už ausies kasdien, o Tahiti saloje žiedu buvo pasipuošęs ir kelininkas vyras. Gėlių girliandos kartais būna labai įspūdingos - beveik rankos storumo. Tiesa, Maupiti sutikta prancūzė, visą gyvenimą pradirbusi turizmo sferoje, juokavo, kad kuo pensionatas prastesnis, tuo girliandos gražesnės 🙂 O šiaip kiekvienas pensionatas Maupityje pina vienos rūšies girliandas, pagal kurias vietiniai skiria turistus, kad pastarieji neįliptų ne į tą laivą. Kadangi oro uostas yra atskiroje motu (salelėje), o patys pensionatai pagrindinėje saloje arba kitose motu, pensionatų šeimininkai atplaukia laivais pasiimti savo gyventojų.
Atskrendi išsižiojęs nuo pro lėktuvo langą matomo grožio, lėktuvas nusileidžia man kol kas gražiausiame pasaulio oro uoste (nusileidimo takelį iš abiejų pusių supa vanduo), išlipus iš lėktuvo dangaus ir vandens mėlynumus paįvairina palmės, baltutėlis smėlis, mažutis namelis - oro uostas, bei su kvepiančiomis girliandomis pasitinkantys žmonės.
Tiesa, Bora Bora su gėlių girliandomis sutinkami jau ne visi: akivaizdžiai matosi tik visų didžiųjų ir brangiųjų poilsiaviečių atstovai: Conrad, La Meridian, St. Regis, Continental ir pan., tų, kur tikrai per nakvynę susimoki už viską. Pirmieji namukai ant vandens buvo pradėti statyti 1969 ne Boroj Boroj, o kitoj mažoj saloj, esančioj netoli Papeete -Ra'iātea, kurioje taip problemą išsprendė trys amerikiečiai, neturėdami priėjimo prie pliažo. Tuo metu kambariai buvo labai paprasti, be telefonų ir televizorių, su maistu porai kainavo USD 30, o šiandien nakvynė gali siekti iki USD 5000. Greitai neužpanentuota idėja pradėjo naudotis dideli viešbučiai, ir dabar pasaulyje yra apie 170 tokių poilsiaviečių, 2/3 iš jų - Maldyvuose. Nameliai virtę prabangos simboliu bei povestuvinių kelionių svajone. Daugiausiai, žinoma, matosi jaunų vestuvininkų porų, bet buvo malonu išgirsti stovint eilėje prie išskridiminio Covid'o testo, kad pora praleido dvi savaites Boroj Boroj pažymėdama 50-tąsias savo vestuvių metines.
Paliko amerikiečiai ne tik patrankų, pirmąjį ne tik saloje, ber ir visame Tahity oro uostą, veikusį iki 1962-jų metų, kol buvo pastatytas tarptautinis Faa'a oro uostas Tahičio sostinėje Papeetėje; nutiestų kelių, bet ir 60 šviesių be tėvų vaikų.
Bebūnant Maupityje vieną vakarą visus gyventojus surinko į mašiną, sunkvežimį (ala pickup truck), kas tilpo viduj, kas ne - į priekabą ir nuvežė į salos bendruomenės susibūrimo vietą. Tą vakarą vyko specialus renginys - iš kaimyninės (už 34km) Bora Bora salos buvo atskraidintas šokių mokyklos kolektyvas, kuris rodė šiems metams paruoštą ir apdovanotą programą. Šiemetinė programa apie amerikečių buvimą Bora Bora saloje Antrojo pasaulinio karo metais. Pati programa, ypač šokių dalis, buvo mėgėjiška, tvirtumo įspūdį ir profesionalumo daugiau suteikė muzikantai. Bet mane labiausiai nustebino pabaigoje kaip deivė išplaukusi akivaizdžiai nėsčia mergina. Tik vėliau išsiaiškinau to patoso priežastį: mergina nėsčia nuo JAV kareivio, bet jis ne koks niekšas iš "Miss Saigon", bet kare žuvęs, todėl ir negrįžęs… Labai norėjosi paklausti, ar ir kiti 59 žuvo… 🙂