Turgus - tai vieta, kurioje šimtmečiais renkasi žmonės; vieta, kurioje keičiama, parduodama, bendraujama; vieta, kurioje viskas nesuvaidinta, nors joje labai daug vaidybos... Turguje daug kontrastų ir patirčių, spalvų, kvapų, garsų, emocijų. Jis toks, koks yra tikras pilnavertis gyvenimas. Gal todėl jis mane vilioja, o ten patekus, nenori paleisti.
Turgus, kaip ir kelionės - liga, nuo kurios vaistų nėra: norisi vėl ir vėl. Kartais klausiu savęs, kada tas noras išnyks, kada pasisotinsiu tuo, kas yra šalia, nes daugiau pakeliavus supratau, kad viskas pasaulyje kartojasi.
Tačiau bent kol kas atsakyti į šį klausimą negaliu: tik tuomet, kai žinau, kad kelsiu sparnus, jie tikrai pradeda augti...
Savo turguje dalinsiuos savo aistromis: kelionėmis, maistu bei menu.
Gal ką nors padrąsinsiu pažvelgti toliau, nebijoti to daryti nepaisant amžiaus (cha, aš jau pusšimties metų ribą peržengiau, keliavau visą laiką, bet kuo senyn- tuo intensyvyn ) ar draugijos (nors būna išmičių, pvz. vaikai, kurie jau daugiau pakeleiviai nei “vaikai” tiesiogine žodžio prasme, dažniausiai keliauju viena. Ir supratau, kad tokiu atveju esi atviresnis supančiam pasauliui, nes akys nukreiptos ne į bendrakeleivius, o aplinką, o tuomet ir kontaktai greičiau užsimezga ).
Kartas nuo karto dalinsiuos receptais ir džiaugsiuos, jei bandysite kartu su manim.
Dėkui už nuotrauką bei "slaptus" pikareskiškus Oaxac'os kampelius Juan Pablo Barba (@juan_pablo_barba on Instagram)