Valytuvai vos spėja braukti tropikų lietaus lašus nuo lango, kalnuoto miestelio gatvės dažniausiai, matyt, dėl savo siaurumo veda tik viena kryptimi. Navigacija rodo, kad atvykome, tačiau nieko apart aukštos tvoros nesimato. Tiesa, tvirtovinėje sienoje yra durelės, tačiau joks automobilis pro jas jokiu būdu netilptų. Pastatas ant pačio posūkio, sustoti neužblokuojant gatvės neįmanoma. Vėl suku ratą: gal kažkur pražiopsojau vartus. Įstringu vienoje iš siaurųjų gatvelių, pasirodo, net ir prieš eismą. Iš aplinkinių reakcijos suprantu, kad kažkas ne taip. Turiu grįžti siaura gatvele atbuliniu. Vienas žmogelis padeda ranka laviruoti, kol įsuku į mašinų stovėjimo aikštelę, kurioje pagaliau įmanoma apsisukti. Ten dirbantis vyrukas siūlosi važiuoti kartu - neva, sek iš paskos. Padėkoju, manau, susitvarkysiu pati. Šį kartą sustoju šalia esančioje platesnėje gatvelėje ir bandau surasti įėjimą pėsčiomis. Kalti geležiniai vartai užrakinti, bet iš matytų nuotraukų suprantu, kad pataikiau ten, kur reikia. Užeinu į šalia esantį restoraną, pataria – skambink prie vartų esančiu skambučiu. Tyla. Pradedu ieškoti susirašinėjimo telefonu. Nors viešbutis yra minimas daugelyje internetinių platformų, rezervacija galima tik per tiesioginį susirašinėjimą. Beieškant gatve atėjusi mergina užklausia, ko noriu. Turiu rezervaciją šiai nakčiai, sakau. Nustebęs žvilgsnis klausia, su kuo susirašinėjau. Luisa Gastelum. Staiga merginos veidas pasikeičia, ji puola atsiprašinėti angliškai.
Aš esu Luisa, prisistato. Ta pati, kurios seneliui garsusis britų siurrealistas bei filantropas Edward James pastatė čia namą; jakų genties indėnas Plutarco Gastelum buvo James ūkvedys, draugas, turto paveldėtojas ir gal dar nežinia kas.
Luisa atrakina vartus, ir pėdutės veda į dar vieną siurrealistų erdvę Meksikos džiunglėse įsikūrusioje Xilitloje– buvusį šeimos gyvenąmąjį namą, kuriame savo kambarį turėjo ir garsusis anglų aristokratas.
Ir nors, kaip supratau Plutarcho anūkė kartais gyvena jame su savo mažu sūneliu, didžiąją dalį užima viešbutis, kurį tiksliausiai apibūdna vienas būdvardis – keistas. Po to seka visi kiti: apleistas, nebaigtas, neprižiūrėtas, meniškas, neracionalus…Tačiau tikrai išskirtinis: pvz. priėmimo kampelį puošia originali Leonoros Carrington freska, pėdutės, vedančios į viešbutį, rūsį ar dar kur nors, o ir aplinkiniai džiunglių rūkai suteikia mistikos...
Tą naktį viešbutyje buvome vieni, nors Luisa lyg ir minėjo, kad dar kažkas apsistojęs. Landžiojom, laipiojom, tyrinėjom, tačiau iš vakaro nesutikom nei gyvos dvasios, išskyrus dvi papūgas :)
Viešbučio bokšte vakare palydėjom saulę, ryte ją sutikom, bekylančią virš Sierra Gorda kalnų.
Mums trims puikus tradicinius meksikietiškus pusryčius gamino trise, ir pasirodė dar vienas gyventojas-stebėtojas.
Dievinu tokias viešas vietas, kuriose esi lyg savo vietoje, kur lyg ir turėtų būti žmonių, bet esi vienas; kur už kiekvieno kampo laukia staigmena: ir nesvarbu, kad viskas šiek tiek netvarkinga, apleista, bet gyva unikali dvasia žmonių, kurie paliko čia savo pėdsakus: mano ankstyvos jaunystės dievukas Salvadoras Dali bei dabartinė meilė -Leonora Carrington.
Viešbutis, kuriame viskas, rodos, turi dvigumą prasmę, vaizdą, kaip pvz. baseine “nusiskandinęs” žiogas iš pirmo žvilgsnio man priminė arklį…
Viešbutyje viso 8 kambariai; kiekvienas iš jų turi savo pavadinimą: Gran vista (Nuostabus vaizdas), Rosa (Rausvasis), Mariposa (Drugelis), Siesta (Pietų pokaitis), Don Eduardo, Jardin (Sodas), Vista (Vaizdas), Ninos (Vaikai).
Mes apsigyvenom rožiniame su gotikiniais langais.
Kadangi visi kiti kambariai nebuvo užrakinti, patikrinom visus bei įkišom galvas ir į šalia esantį, buvusį Edward James kambarį. Jame siurrealistinės tradicijos tikrai nesulaužytos - virš vonios kambario staliukas su kėdėmis skirti lyg ir niekam - panašiai kaip įvairūs laiptai ir pakopos lauke.
Puiki vieta pratęsti siurrealistinę patirtį ir turbūt privaloma, atsidūrus tokioje nuošalioje vietoje. Nors tikrai ne pati pigiausia ar šiuolaikiškiausia :) Dar susirašinėjimo pradžioje Luisa sakė, kad viešbutyje privaloma apsistoti bent dvi paras. Jos atsakymas į mano klausimą, kodėl, buvo argumentuotas vietovės nuošalumu. Tuo metu netikėjau tuo, bet jei vykčiau dar kartą, o tą tikrai norėčiau padaryti ir dėl nuostabių krioklių aplink, kuriems pamatyti reiktų bent savaitės. Kadangi kainų niekur nėra rašoma, manau, galite šiek tiek derėtis (aš už tris žmones vienai nakčiai su pusryčiais mokėjau apie USD125). Tiesa, apsistojusiems viešbutyje Luisa praveda ekskursiją, kiti gali prisijungti už 100 Meksikos pesų.
Visai šalia, už 0.07 mylios - taip pat britės, taip pat siurrealistės, Edward James bičiulės Leonoros Carrington muziejus Xililta miestelio centre, o šiek tiek toliau - už 0.83 mylios - garsusis Edward James siurrealistinis sodas "Las Pozas", apie kurį plačiau
https://www.worldculturebazaar.com/post/a-surreal-concrete-fantasy-world-in-the-middle-of-a-jungle