Rausvųjų ežerų (apie juos kitą kartą) nuotraukos internete suviliojo mane išsinuomuoti mašiną ir važiuoti.
Jei žiūrėtum žemėlapy, atrodo, kad viskas labai netoli ir labai paprasta, visai ranka paduot nuo Kankūno, jeigu... O tas jeigu- paprasčiausiai tiesaus kelio palei vandenį nėra, ir reikia važiuoti gerą valandą iki Valladolido, po to į šiaurę, kol vėl atsimuši į tą patį vandens telkinį. Viso labo- 3 valandos. Kadangi kelyje sutemo (pagal visų patarimus stengiuosi nevairuoti tamsiuoju paros metu Meksikoje), apsistojom Valladolide, o 6-tą ryto pajudėjom link Rio Lagartos: buvau prisiskaičiusi, kad laivai į gamtos draustinį išplaukia anksti ryte. Nežinau, kaip ten būna ne pandemijos metu, bet dabar turbūt plukdo tada, kada pasirodysi. Vienintelis patarimas būtų bet kokiu atveju pradėti kelionę vandeniu anksčiau, nes daugiau šansų išvysti daugiau gyvūnų ir paukščių. O ir šiaip važiuoti tekant saulei ir bundant gamtai - dvigubas malonumas.
Mus "sugavo" tik įvažiavus į miestelį kapitonas, trumpam pakeitęs transporto priemonę: motociklu palydėjo iki prieplaukos, t.y. savo laivo. Kadangi daugiau žioplių nesimatė, kainos dalintis nebuvo su kuo (motorizuotose valtyse telpa apie 6 turistus), suderėjom kainą (apie USD40) ir išplaukėm.
Tokių didelių būrių flamingų, kokių tikėjausi, nemačiau, nebuvo tam tinkamas metas, tačiau vis tiek tai tikras rojus besidomintiems paukščiais ir patiems paukščiams, nes jų matėme tikrai daug ir įvairių.
Krokodilų upe, bei viskuo, kas joje, ypatingai žuvis, tenka dalintis ne tik su žmonėmis, bet ir tikrais krokodilais ir meškėnais.
Mūsų vedlys Pablo puikiai pasiruošė išvykai: pakeliui iš žvejų paimtos žuvys buvo puikus masalas privilioti paukščiams, kurie tiesiog būriais sklandė virš galvų.
Siauras smėlio ruožas skiria upę nuo Rausvųjų druskos ežerų, kurie nei iš tolo nebuvo panašūs į rausvus.
Dinozaurų laikus menantys krabai.
Kelionė baigėsi majų purvo kaukėmis, kurias nusiplovėmę Meksikos įlankoje.