Saloje gaidžiai nepažįsta laiko. Pirmasis pradeda giedoti apie pirmą nakties; šiaip gal ir normalu, nes saulė leidžiasi po šeštos; septintą vakaro visiškai tamsu, tad paprastai aštuntą-devintą vakaro visi miega. Kai kam tų penkių valandų miego beveik ir užtenka. Dabar jau penkta ryto, tad lyg ir normalu, kad kiekvienas gaidys nori pasisveikinti su kiekvienu. Jie, matyt, kaip ir visi virš tūkstančio salos gyventojų kažkaip giminiuojasi. Kaip sakė pensionate dirbantis žmogelis Albertas, puikiai dainuojantis ir Elvį Preslį, ir Luciano Pavarotti: visi saloje - mano gimimės.
Niekada niekur nemačiau tiek žvaigždžių. Visas dangus - ištisinis dėmių kratinys: didelės, ryškios, artimos ir tolimos, spiečiai mažų ir tokių tolimų, kad, rodos, tai rūkas; o dar - dideli tamsūs plėmai. Gal tai debesys? Nėra pas ką paklausti, visi dar miega, o ir tie visi šį kartą - labai ribota sąvoka. Pensionato šeimininkai kalba tahiti ir prancūziškai, o mano prancūzų kalba prasideda ir baigiasi keliais žodžiais, o tahiti - vos vienu: la ora na [jorana]. Jo neišmokti paprasčiausiai neįmanoma: prasilenkdami visi garsiai pasisveikina ir nusišypso, o jei kalba angliškai, mielai pasidalina tuo, ką žino. Tad kalbos apie žmonių draugiškumą tikrai pagrįstos. Gal todėl, kad sala maža ir vakariečių terminais - neišvystyta. Bet tai pačių vietos gyventojų pasirinkimas. Sako, kad taip atrodė dabartinis jaunavedžių rojus Bora Bora daugiau nei prieš 50 metų (apie ją kitą kartą). Maupiti gyventojai neįsileidžia jokių viešbučių, tad saloje galima apsistoti tik vietiniuose pensionatuose (taip čia vadinami maži viešbutukai, įsikūrę tame pačiame kieme arba net name su šeimininkais). Dažniausiai jame keletas kambarių ir keli atskiri namukai bei bendros patalpos, kur svečiai kartu valgo. Paprastai pusryčiai ir vakarienė įskaičiuoti į nakvynės kainą. Tad nereikia rūpintis niekuo, be to tai būtų ganėtinai sudėtinga. Sala nedidelė, vos 12-kos kvadratinių kilometrų; be to jos paviršiuje smėlis arba juodi lavos akmenys, tad žolės pakanka tik vištoms ir gaidžiams. O jie savo racioną pasigerina nukritusiais mangais (įdomu, kokio skonio jų mėsa?). Nors derlingos žemės nėra, badu tikrai numirti neįmanoma: pakelės pilnos įvairių vaismedžių: mangų, bananų, papajų ir tų, kurių pavadinimų net nežinau.
Lagūnos pilnos žuvies, iš kurios gaminamas ir garsiausias vietinis patiekalas poisson cru (žalia žuvis) arba ia ota [ya ota]. Patiekalas labai panašus į ceviche, bet poisson cru žuvis (paprastai tuna) pjaustoma didesniais gabaliukais, marinuojama citrinos sultyse tik 10 minučių, po to pilamas kokoso pienas ir dedami stambokai pjaustyti agurkai, pomidorai bei tarkuotos morkos ir pan. Kaip sakė vietinė: gali dėti bet kokias daržoves, tačiau dėl jų stokos, matyt, jokių kitokių matyti neteko.
Salos pusėj nenutylantis kakariekū, kojos niekad neatvėstančiam lagūnos vandeny, kurio ramų raibuliavimą kaskart vis sudrumščia pulkelis skraidančių žuvų; ar jos kada nors miega? Tyla ir ramybė. Turbūt taip įsivaizduoju rojų žemėje ir suprantu, kodėl vietiniai saugo savo salą.
Draugiški ne tik žmonės, bet ir šunys. Pensionato Blanc [blanš] ne tik prieina prie kiekvieno ir bando prisivilioti savo dėmesiu, bet ir mielai maudosi lagūnoje, ypač su vaikais, toliausiai plaukia, o kartais ir pietų pokaičio saulėje pliaže kartu pamiega.
Draugiški ir visos salos šunys, tačiau tik kol šviesu. Jokių kelionių pėsčiomis arba dviračiu prieš saulėtekį šunys netoleruoja: staiga įsijungia stiprus sargybinio instinktas, ir netrukus užsižiebia lempelės arba pasirodo žmogeliai. Nebuvo progos paklausti apie nusikalstamumą, bet dviračius gali palikti bet kurioje salos vietoje ir bet kokiu paros metu, niekas jų nepajudina. Beje, pensionate nei vienas kambarys, nei vienas namelis neturi spynos; bet po dienos net pamiršti apie pinigus, korteles, pasus ir visokias brangenybes… Maupityje dangus stebina ir dieną: gerai, kad guliu įmerkus kojas į vandenį, lyg jos būtų inkaru, neleidžiančiu atitolti nuo realybės, nes pažvelgus į dangų, ima suktis galva. Tiesiogine ta žodžio prasme, lyg būtum lengvai apsvaigęs nuo vyno. Debesys ir tie lyg amžinų dvejonių plėšomas žmogus- rodos, tuo pačiu metu plaukia į priešingas puses. Stebina ir daugiau dalykų: jau kelintą dieną bandau suprasti, iš kurios pusės teka saulė. Žinau, skamba kvailai, tačiau pati nebuvau susidūrusi su tokia mįsle. Jei sėdint ant kranto matau saulėlydį, saulės pasirodymo ieškau priešingoj pusėj. Taip buvo iki šiol. Bet visa mano logika sugriuvo pirmą rytą, kai išsiruošiau dviračiu sutikti saulės kitoje salos pusėje. Mano nuostabai ir nesupratimui, ji tekėjo kitoje vietoje; o kitą dieną, lipant į auksčiausią salos kalną Teurafaatiu (372m), ji kopė iš Ramiojo vandenyno platybių kartu iš tos pačios vakarykštės pusės. Ir niekaip man neišėjo patvirtinti to 180 laipsnių kampo tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Abejodama bandžiau pasitkslinti savo geografinę orientaciją su kitais; visų nuomonė, iš kur turėtų tekėti saulė sutapo, bet tik ne saulės. Tad arba ji čia kaip ir vietiniai gaidžiai gyvena savo skaičiavimuose, arba sala visiškai susuko galvas, ir mes visi pametėm orientaciją 🙂 Nusistebiu sau viduje, nusišypsau ir pamirštu iki vakaro.
Nes norisi būti ir mėgautis tuo rojaus laikinumu dabar. Kada vėl teks džiaugtis vandeniu, kurio temperatūra daugiau mažiau nesikeičia ištisus metus - 80F arba 27C. Dabar, liepos mėnesį, oro temperatūra dienomis apie 28C, naktimis 25C. Niekur nėra ir bent jau šiuo sezono metu nereikia oro vėsinimo sistemų, nes natūralios veikia puikiausiai: niekada neuždaromi langai bei palubėje besisukantis vėjelis leidžia patogiai išsimiegoti. Žinoma, jei nesate pernelyg jautrūs garsams: gaidžių ar naktimis bevaikščiojančių kaimynų (jei nuomuojatės kambarį, jis bus name su dar 3 kitais, ir visi dalinasi vienu tualetu ir dušu, jei gyvenate viename iš trijų atskirų namukų, dalintis su niekuo niekuo nereikės, nebent su driežais ir vienu kitu uodu). Bet kas dieną sėdi viduj, kai visas rojus yra lauke? Privatus gražiausias saloj pliažas, gultai, kėdės, pavėsinės, įvairios plaukiojimo priemonės, dviračiai ir tt. O iš tiesų labiausiai reikalingos kojos, nes ne daug yra vietų, kai į kitą salą, čia vadinamą motu, gali paprasčiausiai nubristi. 700 metrų, o vanduo beveik niekad nesiekia juosmens. Kartais gali tekti prasilenkti su rajomis, o laimingiesiems ir su rykliais. Brisdamas kartais pasijunti kaip plačioje gatvėje, kai, rodos, dauguma esančių turistų sugalvoja laiką praleisti lygiai taip pat ir brenda į salą. Tas dauguma, iš tiesų, gal 10 😊 Motu Auira balto smėlio, kriauklų, kurių dauguma apgyvendintos krabų, ir koralų bei juose gyvenančių žuvų pakanka visiems.
Lagūnas nuo dūžtančių vandenyno bangų saugo eilės koralų, kuriose iš pirmo žvilgsnio nieko nėra. Apgaulingos ramybės įspūdis išsisklaido vos užsidėjus kaukę su vamzdeliu ir pakišus galvą po vandeniu: joje galybė spalvų ir judėjimo. Slenki lėtai koralų koridoriais, stebėdamas žuvis, o jos tave. Taip netyčia ir ryklį teko sutikti. Iš to susijaudinimo ir netikėtumo ir filmavimo kameros nespėjau įjungti. Tad galit tikėti, galit ir ne, įrodymų neturiu 😊
O plačiau ir daugiau - vėliau 😊