Kadaise majų ceremonijų centras Zaci, kurio pavadinimą išlaikė miesto centre (vos trys kvartalai nuo pagrindinės miesto aikštės) esanti cenote, o dabar - trečias pagal dydį Jukatano (Yucatan) miestas, buvo pirmoji stotelė pusiasalyje. Cenote (senotė) - tai natūralus vandens telkinys žemėje, kalkakmenio baseinas, gali būti atviras, pusiau atviras arba uždaras, kurio nepasiekia saulės šviesa, į pastarąjį reikia plaukti arba net nerti. Jukatano pusiasaly jų yra tūkstančiai (internetete skaičiai svyruoja nuo 6000 iki 10000), ir vien tik dėl jų verta keliauti po pusiasalį. Ir žinoma, cenotes vertos atskiro straipsnio, kaip vietos, senovės majams padėjusios išgyventi ir fiziškai, ir dvasiškai.
Pusiau atviroje Zaci cenotėje, maždaug 40 x 50 metrų dydžio, galima plaukioti ir nardyti, bet smagiausia šokinėti nuo tam skirtos platformos! Tiesa, 2022-rųjų žiemą cenotė uždaryta remonto darbams.
1543 metais Vajadolidą užkariavo Francisco de Montejo, pusbrolis ta pačia pavarde ispano, atradusio Meridą, dabartinę pusiasalio sostinę. Miestą užkariautojai ispanai perkrikštyjo į Vajadolid‘ą (Valladolid), vietą, kurioje susituokė tuometiniai Ispanijos valdovai Ferdinandas ir Izabelė.
Vajadolidas - Jukatano laisvės lopšys: Zaci gyventojų atkaklus priešinimasis konkistadorams prilygo ispanų žiaurumui, kuomet ištisos šeimos buvo uždarytos savo namuose ir sudegintos gyvos; moterys ir vaikai buvo pakabinti žemyn galva.
Kartais ispanų pamokos būdavo labai įvairios: nužudomos nekalta mergaitė ir jauna nuotaka vien tik dėl savo grožio. Toks elgesys neva turėjo atbaidyti ispanų kareivius nuo pagundų, o vietiniams gyventojams parodyti, kad ispanų indėnės nedomino.
Konkistadorų žiaurumo majai niekada nepamiršo. Po beveik 300 metų, 1847-tais prasidėjusiuose „Kastų karuose“ prieš nekenčiamus baltuosius dalyvavo beveik visi Jukatane gyvenę majai. 1848-tais metais Vajadolido aukštuomenės (kuri labai didžiavosi savo ispanų konkistadorų kilme) dukros buvo išprievartautos, nužudytos, jų kūnai ištempti kaip ereliai ir prikalti ant išplėštų namų. Ir nežinia, kaip būtų kovos pasibaigę, nes pagrindiniai ispanų būriai buvo sutelkti tolokai: Meridoje, prie Kampečės (Campeche) kelio ir palei vandenyną, bet atėjus kukūrūzų sodinimo metui, indėnai sudėjo ginklus ir nuėjo dirbti žemės...
1850-taisiais „Kalbančio kryžiaus“ pagalba vėl prasidėjo vadinamas „Šventasis karas“ prieš baltaodžius, trukęs iki pat XX amžiaus pradžios. Tad nenuostabu, kad su tokia istorija miestelyje vaidenasi. Bet apie tai kada nors, kai pati išgirsiu iš vietinių...
O dabar džiaugėmės apsistoję bičiulio rekomenduotame, viename tokių pat keistų kaip ir miesto istorija, viešbutėlyje „Hotel Palacio Canton“. Sakoma (deja, informacijos patikrinti nesugebėjau), kad viešbučio vietoje kadaise stovėjo majų šventykla, kuri vėliau buvo paversta į bažnyčią, ir kuris dabar priklauso liaudies meno kolekcionieriui. Viešbutis - mini muziejus, gal nebuvo pats patogiausias ir pan., bet tikrai vienas iš įdomiausių ir labiausiai įsiminusių.
Tiesa, iš pakartotino apsistojimo tame pačiame viešbuty turėčiau pasakyti, kad ne visi kambariai atrodo taip pat. Po pirmo apsistojimo prieš daugiau nei metus, norėjau grįžti ir dėl fantastiškai skanios kavos, kurios ir pats galėjai pasidaryti kambary. Šiemet nieko panašaus nebuvo, ir sunku pasakyti, ar tai pandemijos pasekmė, ar tik atsitiktinumas.
Vakare, kaip ir daugumoje tradicinių Meksikos miestų, gyvenimas sukasi aplink pagrindinę aikštę, Francisco Canton Rosado parką, kurioje paprastai kiekvieną popietę vyksta nemokami folklorinių bei tradicinio meno atlikėjų pasirodymai (pirmadieniais- šeštadieniais 17-18.30 val., 17-20 val. sekmadieniais).
Pagrindinėje aikštėje prasideda ir ekskursijos po miestą pėsčiomis bei autobusu (tiesa, autobuse pasakojama tik ispanų kalba, tad lipkite į jį tik tuo atveju, jei suprantate, arba norite nerūpestingai ir pigiai iš aukščiau pažiopsoti į miestą).
Miesto aikštėje ant keistos konfiguracijos kėdžių, turinčių įvairių pavadinimų: "Tu ir aš", "įsimylėjėlių" pan., kalbasi įsimylėjėliai, mielai fotografuojasi turistai, maistu bei siuvenyrais iš vagonėlių prekiauja prekeiviai. Prie vieno iš jų, kepančių tradicinį Jukatano desertą- vaflius “marquesittas“, beje paplitusį visoje šalyje, eilėje stovėjome vos ne valandą.
Tradicinius centrinės Meksikos bei centrinės Amerikos indėnių siuvinėtus moteriškus apdarus - huipiles - galima išvysti ne tik parduotuvių vitrinose.
Pietiniame aikštės kampe - San Servacio bažnyčia, pastatyta 1545 metais, po to dėl susikompromitavusių politikų gėdingos veiklos nugriauta ir vėl atstatyta 1700-siais .
Šventos Onos bažnyčia (XVI-XVIIa) - pirmoji Vajadolido bažnyčia indėnams. Daugelis bažnyčių buvo skirtos kolonizatoriams bei jų šeimoms, ir mišios vykdavo ispanų kalba, o majams buvo draudžiama net eiti vidun. Tačiau šioje bažnyčioje beveik visos pamaldos buvo majų kalba.
Įsimintina man ši bažnyčia ir dėl prie jos įvykusio pokalbio su gidu, jaunu majų vaikinuku. Paklausus, ką mano apie ispanų užkariavimą, atsakė, kad visko, kas įvyko pasekoje, jie yra tuo, kas yra dabar. Atsakymas mane šokiravo, nes tuo metu JAV siautė paminklų griovimo vajus. Tačiau dar labiau nustebino geltonajame miestely- Izamaly- tebestovintis paminklas vienuoliui Diego de Landa, sunaikinusiam visą majų raštišką palikimą.
Šv. Bernardino iš Sienos bažnyčia bei vienuolynas nuo užkariavimo laikų tapo vienu svarbiausiu pusiasalio evangelizacijos ir religijos sklaidos centrų, o šiandien - svarbia miesto istorijos ir kultūros paveldo dalimi.
1552 metais grupė pranciškonų pradėjo statyti Švento Bernardino iš Sienos vienuolyną, kuriame tuo metu architektas vienuolis Juan de Mérida planavo turėti tik pagrindinę šventyklą ir koplyčią, skirtą evangelizavimo misijai. Tačiau per du šimtus ypatingo klestėjimo metų vienuolyne pristatytos dar trys koplyčios ir vandens ratas.
Antras mieste pagal dydį bokštas saugo šventą cenotę Sis-Ha ("šaltas vanduo"), esančią Šv. Bernardino vienuolyno sode. Ši cenote yra uždara ir turi hidrotechnikos sistemą, kuri leido pranciškonams tiekti vandenį ne tik vienuolynui, bet ir didelei Vajadolido miesto daliai.
Cenote garsėja joje atliktais povandeniniais tyrinėjimais. Joje ekspertai rado istorinių ir karo laikų liekanų, datuotų 1847-1848m., kuomet vyko garsieji "kastų karai".
Pasak vienos iš istorijų, vadas D. Agustínas Leonas, siekdamas išvengti daugiau žūčių , nusprendžia skubiai evakuoti Vajadolido miestą, taip išvengiant daugiau konfrontacijų, ir sumeta ginklus į vienuolyne esančią cenotę, kad jie neatitektų priešams ar vagiams.
Tad, jei domitės istorija, bažnytiniu menu (bažnyčioje apstu XVI amžiaus reliktų) ar šiaip norite idiliškos ramybės ar pikareskiškos aplinkos, skirkite keletą valandų vienuolynui. Neveltui jo teritoriją fotografavimui pamėgo ir įvairūs madų žurnalai.
Kita atrakcija, esanti miestelio centre, beveik besiribojanti su pagrindine aikšte, yra šokolado muziejus. Nedidelis, bet pakankamai informatyvus ir vaizdus, tad galima drąsiai vestis ir vaikus arba šiaip nemėgstančius muziejų 😊
Kaip galima nemėgti dievų gėrimo! 🙂
Neaplenkite ir vietos, kurios pirminis tikslas - vietinių gyventojų poreikių tenkinimas, todėl iš tiesų yra pats tikriausias miestelio veidas. Iki dabar daugumas vietinių gyventojų turguje perka pagrindinius maisto produktus, kuriuos pardavinėja iš aplinkinių kaimų atvežę indėnai: vaisiai, daržovės, įvairiausi aštrūs pipirai, padažai, kakavos pupelės ir produktai iš ypatingų bičių, Melipona beechi arba majų kalba vadinamų xuna'an kab „karališkomis poniomis". Majų bitės negelia; gindamos savo avilius, jos kanda burna. Melipona bičių medus 50-100 kartų brangesnis už mums įprastų bičių medų.
Ir nemačiau turgaus Meksikoje be altoriaus.
Turguje ir šalia jo gausu ir gaminančių maistą, tai reiškia, kad galėsite pigiai paragauti pačio autentiškiausio majų maisto.
Tradicinės, dar iki ispanų užkariavimo valgytos tamalės populiarios ir šiandien. Jei daugumoje Meksikos vietų masa (kukūrūzų tešla) sukama į kukūrūzų lapus, tai Jukatano pusiasaly - į bananų.
El Bazar Municipal
Turbūt apie dešimt nebrangių valgyklėlių yra vadinamame savivaldybės turgaus pastate, besiribojančiame su pagrindine aikšte rytinėj pusėj. Ir šis pastatas su ypatinga istorija: buvęs paprastu gyvenamuoju namu, XX amžiaus pradžioje nugriautas ir pradėtas, bet dėl savininko žūties nebaigtas statyti teatras, vėliau naudotas festivaliams bei sporto renginiams, 1960 m. paverstas į turgavietę, kuriame įsikūrė įvairios maitinimo įstaigos bei parduotuvėlės. 1980 m. pastatui suteikta kolonijinės architektūros išvaizda.
Apie 23 val. visos maitinimo įstaigos pastate užsidaro.
Išsirinkti gal ir bus sunku iš gausios pasiūlos, bet maistas šviežias, dažnai ir palaukti ilgokai reikia, Meksika gyvena savuoju ritmu 🙂 Belaukdami paragaukite chayos (Jukatano špinatų) gėrimo, kuris dažnai maišomas su žaliųjų citrinų arba ananasų sultimis.
Puikią, pigią ir jaukią vietą rekomendavo Karina, vieno iš AirBnB šeimininkė. Tiesa, ji yra ne centrinėje aikštėje, bet kokius 3 kvartalus nuo jos.
Loncheria Olich
Calle 40 No 179 B entre Calle 33 y 35, Sta Lucía, 97780 Valladolid, Yuc., Mexico
Mažas šeimos verslas puikiai gamina tradicinius Jukatano patiekalus.
O jei ieškote vietos pasėdėti vakare, jaukų, uždarą kiemelį galite rasti pagrindinėje aikštėje - El Atrio del Mayab.
Calle 41 204, Centro, 97780 Valladolid, Yuc., Mexico
El Atrio del Mayab galite paragauti tradicinio majų patiekalo - papadzules: susuktų tortijų su kapotų, kietai virtų kiaušinių įdaru, patiekiamų su moliūgų sėklų ir pomidorų padažais.
Ten pirmą kartą pamačiau, kad į guacamolę pilamas alyvuogių aliejus. Tikrai skanu.
Calle 39 No 203 Por 40 Y 42 Colonia Centro, 97780, Valladolid, Yucatan, Mexico
Vieta, į kurią buvo sudėtinga patekti be rezervacijos - Mesón del Marqués. Milžiniškas pastatas, taip pat besiribojantis su pagrindine miesto aikšte, kuriame įsikūręs viešbutis Hotel Mesón del Marqués bei per du aukštus maitinimo įstaigos. Abejuose aukštuose skirtingas meniu. Pirmajame, Hostería del Marqués, užimančiame visą vidinį kiemą, galima paragauti daugelio tradicinių Jukatano patiekalų.
Bet mane sudomino lauko terasos Don Diablo meniu: guacamolės su keptos jautienos ir traškaus aštunkojo gabaliukais. Tai ir puiki vieta pažiopsoti į miestą iš viršaus (jei gausite vietą lauke ant stogo)! O rezervuoti vietas lengvai galima internetu, ypatingai patariu, jei tai savaitgalis arba kokios nors šventinės dienos, nes tuomet į miestelį atvyksta daug vietinių turistų, net ir nakvynę centre sunku rasti.