2018 metų gegužės 23-čią Viceroy viešbučių tinklas atidarė 15-tąjį viešbutį. Meksika, Kalifornijos iškyšulys, San Jose del Cabo. Viešbučio architektas - savamokslis meksikietis modernistas Miguel Ángel Aragonés, gimęs 1962 metų lapkrity Meksikos sostinėje, dabar jau pripažintas daugelio universitetų Meksikoje bei užsienyje. Architektas, kurio didieji mokytojai buvo Ricardo Legorreta bei Luis Barragán, iš kurių Aragonés mokėsi ir vieno pagrindinių šiuolaikinės Meksikos architektūros bruožų - piešimo ir tapybos šviesos pagalba. Sakoma, kad Meksiką globoja saulė. Jos pozicija tam tikru paros, metų laiku buvo svarbi ir išlikusioje majų architektūroje, tad šiuolaikinių architektų išskirtinis dėmesys jai yra kultūrinių tradicijų tęstinumas. Šviesa Aragonés yra vienas pagrindinių atspirties taškų. Anksti ryte karaliauja balta spalva. Saulės spinduliai, atsimušę į marmurą, suteikia daugiau atspalvių.
Vakare ta pati vieta gali atrodyti visiškai naujai. Aragonés darbai transformuojasi iš ramybės ir kontempliacijos į savotišką kosminę erdvę, stebindami ir suteikadami paslaptingumo.
Komplekse daug ilgų koridorių, vedančių į plačiai atsiveriančias erdves. O fasadą nuo kaitrių saulės spindulių bei nereikalingų žvilgsnių saugo aukštos sienos, primenančios kalėjimą.
Spalva Aragonés kūryboje labai trapi ir kintanti. Akis greitai pripranta prie stulbinančio pirminio įspūdžio, ir kažkokiu būdu ramybė užkariauja net ir violetinį intensyvumą.
Miguel Aragonés gamta yra neatsiejama jo kūrybos dalis ir verta didžiausios pagarbos: “Saugoti aplinką reiškia saugoti pačius save, nes mes esame vienas ir tas pats”. Gal viešbučio architektūroje nėra tokių akivaizdžių natūralios gamtos inkorporavimo pavyzdžių kaip kai kuriuose kituose jo statiniuose, kai augęs medis tampa pastato kertiniu tašku, ar namo padėtis ant skardžio, Viceroy jo sąlytis su gamta kitoks. Tačiau net ir dirbtinis vandens telkinių išdėstymas Viceroy alsuoja ramybe, o vidury vandens esantis iš medžio vytelių nupintas restoranas primena paukščių lizdą.
Architektūra turi patenkinti dvasinius, fizinius bei ekonominius žmogaus poreikius.
Savo kūryboje Aragonés vadovaujasi konsepcija “daugiau iš mažiau”. Dabartinė urbanistinė aplinka yra persotinta viskuo (Aragonés ją vadina vaizdų ir garsų mūšio lauku), todėl žmogui labai sunku surasti ramybę ne tik išorėje, bet ir viduje. Todėl architektas sako, kad erdvė su mažiau elementų kviečia susikaupti ir pažvelgti į vidų bei pamąstyti.
Kadangi kūrybos sąlygos visuomet yra skirtingos, problemos sprendimas yra taip pat kitoks. Tai skatina nuolatinį kūrėjo tobulėjimą. Net ir savo paties darbų kopijavimą Aragonés laiko apgailėtinu aktu. Jo nuomone, architektas yra vilčių ir poreikių vertėjas. Architektai labai panašūs į menininkus, tačiau skirtingai negu menininkai, privalo atsižvelgti į ekonomines sąlygas ir nepamiršti praktiškumo. Pats Miguel Aragonés mielai inkorporuoja meno kūrinius į savo kuriamus pastatus.
“Kai architektūra jaudina mus, ji palieka prisiminimus, jei ji nieko neišreiškia, nukeliauja užmarštin”. M.A.Aragonés
Nieko neminiu apie apie puikias viešbučio valgymo, poilsio ir sporto vietas, priėmimo foje su nuostabiausiais šiuolaikinio meno albumais; viešbutis pats savaime yra pagrindinis meno kūrinys. Man tai buvo viena iš vietų, kurią pamačius neabejojau - noriu!